Mano vaikystė buvo įvairi – joje tilpo ir nerūpestingas lengvumas, ir sudėtingesnės akimirkos. Tikriausiai tai išmokė mane sustoti, stebėti ir pajausti giliau – girdėti ne tik tai, kas pasakoma garsiai, bet ir tai, kas lieka tarp eilučių. Šis jautrumas ilgainiui tapo ne tik mano asmenybės dalimi, bet ir svarbia stiprybe dirbant su žmonėmis.
Medicinos studijų metu pradėjau matyti, kad fiziniai simptomai dažnai glaudžiai susiję su žmogaus emocine būsena, pasirinkimais ir gyvenimo būdu. Pradėjau savęs klausti: kodėl ši liga atsirado būtent šitam žmogui? Kodėl dabar? Susidomėjau psichikos sveikata, kūno ir proto ryšiais, žmogaus kūno veikimu. Ir kažkur antrame kurse pajutau – noriu būti psichoterapeutė.
Čia buvo tarpas – arba, kaip madinga sakyti, „gap year“ mano atveju – du. Laikas sustoti, išbandyti save kitur ir pilnomis pėdomis įlipti į dar neišbandytus vandenis. Tai leido į mediciną grįžti ne iš inercijos, o sąmoningai.
Žmogaus sveikata tapo kryptimi, su kuria noriu gyventi kasdien. Tada ir susidėliojo: šeimos medicina – kaip pagrindas, padedantis suprasti žmogaus kūną ir jo sudėtingumą, o kognityvinė elgesio terapija – kaip kryptis, leidžianti giliau pažinti jo mintis, emocijas, elgesį ir tai, kas tarp jų.
Studijavau KET. Racionaliam medikės protui tai atrodė logiškas žingsnis, tačiau tik įžengusi į mišką, supratau, kiek jame medžių. Studijų metu susipažinau ir su kitomis šiuolaikinės psichoterapijos kryptimis – schemų terapija, DBT, IFS.
Todėl konsultuodama neieškau vieno „teisingo“ būdo, o renkuosi tai, kas tuo metu labiausiai tinka.
2020 pradėjau šeimos medicinos rezidentūros studijas. Tai leidžia gilinti žinias apie žmogaus kūną, grąžina prie žemiškesnių iššūkių ir primena, kad kartais svarbu pasirūpinti fiziologiniais poreikiais ir kasdieniais dalykais – o tik tada ieškoti, kas slypi po tuo, kaip jaučiamės.
Mano kelyje atsirado dėmesingo įsisąmoninimo studijos. Jos papildė terapinį darbą kitu žvilgsniu į pasaulį. Mindfulness man – apie akimirką, kai vietoj automatinių reakcijų galime rinktis – ką priimti, o ką keisti. Tokį santykį su realybe nuolat integruoju tiek darbe, tiek gyvenime.
2024 m. baigiau ISST akredituotus porų schemų terapijos mokymus. Matau didelę prasmę dirbti su poromis, nes dažnai konsultuoju vieną iš partnerių ir matau tik dalį jų santykio dinamikos.
Partnerystėje mes nuolat veikiame vienas kitą, todėl kartais pagalbos reikia visai sistemai. Porų terapijoje ieškau ne kaltų, o to, kas tarp dviejų žmonių kuria atstumą – ir būdų, kaip jį galima sumažinti.