Nerimas dažnai suvokiamas kaip priešas. Norime kuo greičiau jo atsikratyti, nuraminti mintis, susigrąžinti kontrolę ir vėl jaustis „normaliai“. Tačiau kuo labiau stengiamės nerimo nejausti, tuo dažniau jis grįžta dar stipresnis.
Nerimas nėra silpnumo ženklas. Dažniausiai tai signalas, kad mūsų viduje vyksta kažkas svarbaus. Kartais jis atsiranda prieš pokyčius, kartais – kai ilgą laiką ignoruojame savo poreikius, o kartais tiesiog todėl, kad bandome kontroliuoti tai, ko kontroliuoti negalime.
Kai jaučiame nerimą, mūsų smegenys pradeda ieškoti pavojų. Mintys sukasi ratu, analizuojame situacijas, kuriame įvairius scenarijus ir stengiamės numatyti viską, kas gali nutikti. Atrodo, kad taip apsisaugosime nuo blogiausio. Tačiau dažnai nutinka priešingai – kuo daugiau galvojame, tuo labiau įstringame savo mintyse.
Svarbu suprasti, kad nerimas nėra faktas. Tai tik mūsų organizmo reakcija į tai, ką suvokiame kaip grėsmę. Kartais ta grėsmė yra reali, tačiau labai dažnai ji egzistuoja tik mūsų galvoje.
Užuot kovojus su nerimu, verta savęs paklausti: ką jis bando man pasakyti? Galbūt jau kurį laiką esate pervargę. Galbūt gyvenate pagal kitų lūkesčius. O gal atėjo laikas priimti sprendimą, kurio ilgai vengėte.
Nerimas ne visada turi būti pašalintas. Kartais jis kviečia sustoti ir atkreipti dėmesį į save.
Ar kada nors pastebėjote, kad skirtinguose santykiuose susiduriate su labai panašiais sunkumais? Galbūt jau ne pirmą kartą jaučiatės neišgirsti. O gal nuolat tenka kovoti dėl dėmesio, artumo ar supratimo.
Daugelis žmonių mano, kad save pažįsta gana gerai. Juk gyvename su savimi kiekvieną dieną. Žinome savo pomėgius, įpročius, mėgstamą maistą ar muziką. Tačiau pažinti save reiškia kur kas daugiau.
